BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

genialumas slypi paprastume

2017-07-27 parašė keberiokst

sukames sukames ratu aplink save, aplink kitus.
sukames ratu į priekį ir atgal.
prasukus juostą spalvotų prisiminimų, kai kuriuos momentus širdis rėkia susistabdyti ir išryškinti, dar kartą įkvėpti to ryškaus akimirkos dvelksmo, tačiau
sukames toliau
ir protas rėkia ryškinti akimirkas jau dabar.
stebiu saulę, stebiu lietų. stebiu skubančius į kasdienę rutiną žmones, kiekvienas su savu krepšeliu rūpesčių.
juk kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, augalų? jis gali galvoti, jis turi protą.
taip, gyvūnas irgi gali galvoti, bet jo mąstymas neprilygs žmogaus.
taip, žmogus irgi gali būti gražus, bet juk ir gyvūnai būna gražūs.
žmogus gali būti greitas ir stiprus.
bet jo prigimtis yra mąstyti.
pasaulyje garsiai skambanti mintis.. palaiminti tebūnie idiotai - jie laimingiausi pasaulyje.
ir neretai aš jiems pavydžiu baltu pavydu.
jų nekamuoja rūpesčiai ir vargai, jiems yra lengva ir gera.
bet kam yra duotas lengvas kelias?
ir aš turiu savo rutiną. tą patį klausimą. prieš miegą. kasdien
ką šiandien aš padariau tokio, kas mano rytojų padarys geresniu?
ir taip mažais mažais žingsneliais,
sukuosi ir toliau vis artyn ir artyn.
kartais sustoji.
ir tam stumtelėjimui pirmyn tereikia vieno gražesnio žodžio, minties ar apkabinimo.
ir tu jau judi.
nes negali būti vienas.
gali užsidaryti savaitę, dvi.
bet argi tai svarbiausia?
gimėme mylėti ir būti mylimais.
to nusipelnėme kiekvienas.
o kad ir kas būtų,
tau aš linkiu,
visada įkvėpus užuosti laimę.

Labanakt,
dar susitiksim

Rodyk draugams

ar tai viskas, ką noriu pasakyti?

2017-07-13 parašė keberiokst

Draskoma ir mėtoma, vėjais užkapota, audros pamylėta, saulės nubučiuota žaidžiu tobulą kasdienos žaidimą, kuriame nėra taisyklių, kuriame nėra konkrečių situacijų, kuriame viskas o kartu ir nieko tik šiek tiek kitaip nei vakar. Viskas keičiasiю Vasara, ruduo, žiema, pavasaris. Diena ir naktis. Judame kartu drauge. Niekada nebus taip kaip buvo. Ką galima padaryti? Iš visų jėgų mėginti kasdien atsikelti tuo pačiu laiku.. gerti tą pačią kavą.. keliauti tuo pačiu maršrutu į darbą.. po darbo valgyti tą pačią vakarienę kaip ir vakar.. eiti miegoti tuo pačiu laiku. Bet..kodėl? ar žinai kodėl malonu gyventi? nes kiekviena diena kitokia! Nes kiekviena diena gali atnešti tau saują gėrio ar blogio. Tik.. išmok pasiimti.. tai ko reikia tau. Tai ką norėsi matyti žmoguje, tai ir matysi. Mes patys susikuriame savo pasaulį.. tik ar gyvename tiksliai jame?
Ar mylime taip, kaip mylėjome vakar?
Ne, tai ne viskas.
Labanakt,
dar susitiksim

Rodyk draugams

mintis II

2017-07-11 parašė keberiokst

Viskas yra svetima, tik laikas - mūsų. Prigimtis mums davė galią valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką, kurią kiekvienas, kas tik nori, atima.
Ir kokia žmonių kvailybė, kai jie, gavę kokį mažmožį ar niekniekį, už kurį visai nesunku atsimokėti, rūpestingiausiai stengiasi atsilyginti.
Tačiau nė vienas žmogus, atėmęs iš kito laiką, nemano esąs dėl ko nors skolingas, kai tuo tarpu laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, negali grąžinti.

Rodyk draugams

mintis I

2017-07-11 parašė keberiokst

Kai kurie taip nulindo į tamsą, kad neaiškiai mato, kas yra šviesoje.
Ramybė turi kaitaliotis su veikla, veikla - su ramybe.
Pasitark su gamta,
ji tau sakys sukūrusi ir dieną, ir naktį.

Rodyk draugams

2017-07-09 parašė keberiokst

Ir aš turiu kasdienį įprotį, kuris prasideda rytais..
Atsibundu, pramerkiu akis.. stengiuosi nusišypsoti. Išsiverdu stiprios kavos, pasidarau sumuštinius, perskaitos knygos puslapį arba baigiu žiūrėti dar vakar nebaigtą serialą..
Taipogi jie prasideda su baime. O ką veiksiu šiandien? Stoviu balkone. Pasižiūriu pro langą. Šviečia saulė, galbūt ji man žadėtus pažadus išpildys? Galbūt.
Šiandien atsibudus nesišypsojau. Šiandien vėl jaučiausi kaip anksčiau. Kodėl? Sapnai. Vėl sapnavau, kad skęstu.
Ir vėl sapnavau tave.
Dėlioju vieną po kitos mintis, bet, atrodo, trūksta gabalėlio detalės.
Trūksta taško.
Bet.. kad ir kas būtų,
kad ir kaip kartais norisi nuleisti rankas,
aš tikiu,
jog paskutinė dėlionės dalis,
rankose pas tave.
Ir kas vakarą paklausiu aš savęs,
o kodėl? o kas toliau? ar ryte atsikėlus šypsosiuos? ar tu būsi vertas mano apkabinimo rytoj?
Atsakymai paprasti.
Kad ir kas bus, viskas bus gerai. Nes kitaip būti negali. Nes aš to verta. Nes aš galiu.
Ir…
Nes brangiausi dalykai neturi kainos.
Labanakt,
dar susitiksim

Rodyk draugams

pasivysiu ir pagausiu

2017-06-05 parašė keberiokst

Dėlioju, lipdau mintis, kurios plaukia viena po kitos.
Vis dar į mane įskrieja pamąstymas, jog gimiau ne ten, augau ne ten, mane supo ne tie žmonės.
O gal aš juos supau?
Po truputį šalia manęs,į mano gyvenimą vis atsirasdavo būtent tie, kurių man tuo metu labiau už viską reikia.
Kiekvienas su savo jausmais, su savu charakteriu, su savom mintim ir frazėm, kurios mane gardžiai papildydavo.
Iš kurių semiausi ir semiuosi patirties, kurių veidus atsimenu dar dabar, o kartais ir sapnuoju.
Kiekvienas man reiškia daug.
Paleisti nemokėjau.
Verkdavau, kai reikėdavo išeiti.
Verkdavau giliai giliai viduje, kai kava kartu dar nebuvo baigta gerti, pokalbis net nebuvo pradėtas, o jau reikėdavo skubėti.
Išmokau paleisti.
Prisiminus, sudėliojus viską iki vieno.
Kaip ir minėjau, jau ir nebeverkiu.
Tikiu, kad kiekvienas galime būti laimingi iš savęs.
Aš laiminga. Mokausi būti viena.
Vaikštau viena.
Klausausi tylos, paukščių čiulbėjimo viena.
Tą pačią kavą geriu viena.
Ir man gera.
Nes ta tyla nėra tuštuma, kurią jausdavau kažkada.
Jaučiuosi pilna.
Jaučiuosi laiminga.
Jaučiuosi gera.
Nes man gera.
Visada norėjau ramybės. Panašu, jog atradau receptą tam.
Nebenoriu chaoso. Nebenoriu triukšmo.
Pavargau.
Pailsėjau ir atsigavau.
O tu? Ar tau sunku prisiminti blogiausią dieną savo gyvenime? O gal lengva prisiminti geriausią? Ar atvirkščiai?
Aš prisimenu. Ir blogiausią, ir laimingiausią dienas.
Ir aš džiaugiuosi, jog tai buvo.
Galbūt gimiau ne vietoje, bet aplinką kuriu.
Nes kiekvienas mes galime daug, tik sunkiausia - atrasti savo vietą po saule.
O ją mes turime. Visi. Dalijames, džiaugiames ir mylime kartu.
Nes daugiau nieko ir nereikia.
O jei reikės,
pasivysiu ir pagausiu.
Labanakt,
dar susitiksim

Rodyk draugams

nes..myliu gyventi

2017-06-03 parašė keberiokst

O mes visi skubam ir bėgam, bėgam ir skubam neatsigręždami atgal.
retsykiais pagalvojame, o kam ir dėl ko? Už savęs paliekame pėdsakais nusėtą kelią ir miname toliau.
neapsižvalgome aplinkui.
neapsižiūrime per petį, o gal kažką pamiršome?
aš stengiuosi eiti iš lėto ir neskubant. pakelti galvą aukštyn ir suskaičiuoti žvaigždes. pamąstyti, kiek dar pasaulyje tokių, kurie žiūri į tą patį dangų, į kurį žiūriu ir aš. kiek dar pasaulyje tokių, kurie ieško ir bando? galbūt ir tu dabar žvelgi į tą patį mėnulį pro medžių šešėlius ir mąstai.. kas buvo ir kas bus.
pastaruoju metu ėmiau rimtai ir nuoširdžiai suprasti pokalbio vertę. to tikro, tyro pokalbio.
iš tikrųjų, bendravimas yra neįkainojamas.
geras pokalbis atgaivina ir įnešą masę patirties į mūsų pasąmonę.
pokalbis.. tas, kurio trūko ilgą laiką ir štai jis čia, liejasi pro kraštus. liejasi mintys it vandens lašai iš lėto ir niekur neskumbant. pokalbis, kurio metu išlieji visą savo širdį, lūkesčius ir svajones.
gali net nešnekėti. nieko geresnio nėra už tylą. kai ”pasikalbi” ir lieki suprastas, nes gali užtekti tik žvilgsnio ar apsikabinimo. pokalbis, kai supranti, jog viską reikia baigti ir judėti toliau.
man patinka bendrauti su atsitiktiniais žmonėmis, praeiviais, pirkėjais, autobuse. kiekvienas žmogus po pasaulį keliauja su savo patirties bagažu.
neseniai, berūkant cigaretę šalia kavinės, kurioje buvau užsisakiusi pietų, mane užkalbino praeivis. eilinį kartą girdžiu: ,,panele, o kodėl jūs rūkote?”. Nusišypsau. Ir pasakau, jog tai beveik vienintelis blogas dalykas, kurį šiuo metu gyvenime darau. Praeivis irgi nusijuokė. Pokalbis pakrypo kitur. Šis žmogus, pasirodo, 14 metų dirba Airijoje ir grįžo į Lietuvą savaitei atostogų. Geraaai, galvoju. Pokalbis bus įdomus. Man patinka. Širdis pradėjo plakti greičiau, kvėpavimas padažnėjo. Pakviečiau praeivį užsisakyti kavos. Jis sutiko. pašnekesys pakripo į posūkį, jog vyrukas 14 metų dirba darbą svetimoje šalyje ir kasryt į jį važiuodamas beveik vemia. jis nekenčia savo darbo. jis nelaimingas. Lietuvoje jam nėra ką veikti. Jis nenori vaikščioti jos siauromis ir mielomis gatvelėmis. Klausiu, ką veiksite šiandien. atsakymas paprastas ,,nežinau. nieko”. važiuokit į Trakus, - sakau aš jam. Trakai yra nuostabūs. Myliu Trakus ir myliu spindinčia Trakų pilį kuria pasigirti gali retas miestelis. Neeeeeeee,- sako jis.- toli važiuoti, pavargsiu. Na, pamasčiau, pesimistas, kuris nekenčia savo gyvenimo. liūdna ir labai liūdna dėl žmonių, kurie nenori keltis rytais.
Neseniai turėjau taipogi dar vieną įdomų pokalbį. Ekonomikos dėstytoja, kurios kūnas skaičiuoja ne vieną gyvenimo dešimtmetį. kūnas, nusėtas žinių ir įgūdžių. ,,Ką jūs studijuojate?” - klausia manęs moteris. Didžiuodamasi sakau ,,pedagogiką”. ,,O Viešpatieliau”- reagavo ji. ,,Aš pedagogė jau daugelį metų. Puiki patirtis. Neišsemiama. Turiu tau patarimą. Bandyk. Visą gyvenimą bandyk. Kol atrasi save. Mylėk, keliauk, valgyk ir nieko nesigailėk. Dirbk mėgiamą darbą, nepatinka, išeik. Aš taip gyvenu jau 50 metų. Patirtis yra neįkainojama. Imk iš gyvenimo viską, ką jis tau duoda ir duos dar daugiau”. Nusišypsojo ir paspaudė ranką. Aš jai šypsojausi atgal. Ir dar ilgai. Ji jau buvo nuėjusi, aš vis dar šypsojausi. Kodėl? Nes jau dabar turiu daug patirties! Iš gyvenimo imu viską ir neatsisakau nieko. Nes myliu gyventi. Man patinka ilgi pokalbiai. Dievinu juos. Pokalbiai gamtoje, pokalbiai vairuojant, pokalbiai su draugais, pokalbiai su mama, pokalbiai su klasiokais, pokalbiai su savimi. Ir tikiuosi tai niekada nedings. Tol, kol aš būsiu aš. Aš kalbėsiu su praeiviais, kalbėsiu su žmonėmis. Nes kiekvienas yra nuostabus ir kiekvienas yra savotiškai unikalus. Kiekvienas atneša į mano gyvenimėlį mintį, kurią vakarop kasdien gvildenu. Nes mane tai motyvuoja. Motyvuoja ir toliau stengtis. Stengtis dėl visko, kas bus.
NES AŠ MYLIU GYVENTI! myliu kai man gera, myliu kalbėtis, myliu šypsotis, myliu verkti, myliu juoktis, myliu stebėti dangų, saulę. myliu užuosti vėją. myliu susipažinti su žmonėmis. myliu…įsimylėti. ar galima taip sakyti? manau taip. kas kartą įsimyliu save. kiekviename stipriame žingsnyje. kai nusisuku ir nueinu. neatsigręždama. nes nereikia. nes jei lemta, taip ir bus. kalbant apie likimą… o gal mes patys jį kuriame, lipdome ir statome? galbūt mes tik pasukame tam tikra kryptimi, bet vis vien grįžtame į tą patį kelią, į kurį mums lemta sugrįžti?
Mylėti yra nuostabu.
Anksčiau mylėjau. Stipriai mylėjau. mylėjau žmones.dabar pasirinkau. mylėti pirmiausia save.
nes jau nebeverkiu. aš šypsausi. už tai kas bus ir kas bus.
Labanakt
dar susitiksim.

Rodyk draugams

žinau vaistą.

2017-05-29 parašė keberiokst

Ir atrodo, kad viskas kartojasi.
Akimirkai buvau grįžus ten pat, iš kur bėgau milžinišku greičiu. Grįžau tais pačiais takeliais ir pėdsakais ten, kur kažkadad man buvo gera ir jauku. Ten, kur buvau palikus savo gilų kvėpavimą, viltingą žvilgsnį ir šiltą apkabinimą. Kur nuspirtas konkorežis ir liko ten pat. Kur rastas akmenukas niekur nedingo. Kur groja ta pati daina, iki kartaus skausmo pažįstama.
Vėl sapnuoju.
Sapnuoju didžiulį taką. Skaistų dangų. Medžius. Žalumą. Tas pats sapnas. Ir jausmas tas pats. Sapne vedi kažkur, bet nesuprantu kur. Net nesuprantu kas tu. Nematau tavo veido. Nematau ar esi laimingas. Nematau ar šypsaisi. Paleidžiu. Noriu, kad atsisuktum. Noriu pamatyti. Atsibundu. Nes net sapnuose kai kurie dalykai nėra įmanomi.
Jau ir nebeverkiu.
Nes lengviau nusijuokti.
Kažkada girdėjau gan kvailą frazę ,, stiprūs vyrai neverkia, jie eina parūkyt”. Ha, tai matyt ir aš tokia tampu. Kaip nusijuokė draugas, su laiku vyriškėju, nors ir pradėjau bijoti aukščio, kas jam buvo keista.
Visi mes žinome puikiai vaistų poveikį. Vieni vaistai nuo galvos skausmo, kiti nuo skrandžio, kiti nuo pykinimo. O kur vaistas nuo to tyro nuovargio? Nuovargio stengtis? Nuovargio turėti viltį? Žinau vaistą.
Garsi muzika ausinukuose.
Kuprinė ant pečių.
Šalta kava.
Ir eiti.. eiti tiesiai takeliu. Neatsisukti. Nebijoti. Pamiršti. Už nugaros liko praeitis. Aš žengiu į priekį. Manau nepasigailėsiu.

______________________________________________________________________________
And then she’d say, that nothing can go wrong,
When you’re in love, what can go wrong?
And then she’d laugh the night time into the day,
Pushing her fears further along.

And then she’d say: It’s OK, I got lost on the way
But I’m a Supergirl and Supergirls don’t cry.

Rodyk draugams

anapus pasaulio

2017-05-22 parašė keberiokst

Ir aš čia. ten kur turiu būti. einu ir šypsausi. saulė dažo tolyn nusidriekusį takelį, vėjas švelniai bučiuoja nugarą, medžiai užstoja pasaulį.
Kartais suleidžiu sau dozę į širdį kitokio regėjimo. Kartais pasižiūri į pasaulį, į žmones iš aukšto, kitu kampu. Pamąstau, jog gyvename tobulai netobulame pasaulyje. Tarsi būtume visi maži maži padarėliai, kurių pasaulėlius valdo anapus atsisėdęs ir alų gurkšnojantis ”didvyris”. Didvyris, kuris sprendžia, rytoj papulsime į avariją ar ne. Didvyris, kuris nuspręs, ar gausime norimą darbą. Didvyris, kurio noras nulems, ar mes dar susitiksime vieni su kitais, ar mes pasieksime savo tikslų, ar mes atsikelsime rytoj sveiki ir laimingi, ar mes brauksime ašaras vakarop nuo pernelyg įtemptos dienos. Didvyris, kuriam mūsų pasauliai yra tik žaidimas. Didvyris, kuris nevertas būti didvyriu. Jis nežino, ką mes jaučiame. Jis nežino, ko tikimes ir ką išgyvename. Jam atrodo, jog gyvename pagal taisyklę ,,gimti, mokytis, dirbti, sukurti šeimą, mirti”. O kur ,,gyventi”? Kada? Žmonės pamiršta jausmus. Pamiršta save. Skuba. Dirba darbus, kurių nekenčia. Bendrauja su žmonėmis, kurių nemyli. Žmonės griauna ir stato, stato ir griauna. Žmogus - savanaudiškiausia būtybė žemėje, kurio laikrodukas tiksi tiksi ir tiksi. Galop sustoja. Jį pakeičia kitas žmogus. Nes nepakeičiamų nėra.
Vakar buvai artimas, šiandien tavęs jau nebėra.
Vakar šypsojaisi, šiandien jau nebeturi tam jėgų.
Vakar dar mylėjai, šiandien pamiršai kas tai.
Vakar buvai geras, šiandien nebe.
Vakar buvo vakar.
Praėjo.
Šiandien judam pirmyn.
Kaip niekada toli.
Mylintys ir mylimi. Ir nesvarbu, ką ,,didvyris” anapus braižo mums savo žaidime. Mes savo kelius kuriame patys. Mes nuolat renkames. Gyventi ar negyventi. Kvėpuoti ar nekvėpuoti.
Mes renkames būti gerais ar nebūti. Mes renkames būti žmogumi ar nebūti.
Nes…
dar susitiksim.
Labanakt.

Rodyk draugams

pabusk,

2017-05-10 parašė keberiokst

Pabusk…
lyg aidą girdžių tylų šnabždesį balso, kurį atpažinčiau bet kuriuo nakties ir dienos metu.
balsas lyg aidas smelkiasi į mano kūną maldaudamas keltis..
- pabusk. pabusk iš pasaulio, kurį dažai nublukusiomis nuo saulės spalvomis. pabusk iš ten, kur matai viską taip kaip nori matyti. pabusk, tu gali.
- nenooooooooriuuuuuuu,- viduje garsiai rėkiu aš.
- reikia. laikas atsimerkti. minutės tiksi, turi gyventi, - kelis kartus kartoja tas pats balsas, tik jau rimtesniu tonu.
- o kam? ne. aš noriu to gyvenimo, kur galėčiau plaukti pasroviui ir mėgautis vaizdais.
- ne, tu gimei plaukti prieš srovę, pati tai žinai. kelkis, - balsas nenurimsta.
- atstok, aš pati kūriu savo gyvenimą. gyvenu ten, kur man miela ir jauku. kur rankos nebebijo apkabinti pavargusių pečių, kur akyse spindi taika ir kur viskas yra įmanoma, - susiginčiju aš.
- bet pasaulis mielas ir ten. ir ten gali susikurti tai apie ką svajoji, kuo gyveni ir kuo kvėpuoji. tu gali. tik laikas… pabusti.
Atsimerkiau.
Ir.. tas balsas. mamos? tėčio? ar tavo?
neprisimenu.
kažką girdėjau.
Pakilau. vėl ir vėl.
Nes aš galiu. Kitaip ir būti negali.
Einu su šypsena. Plaukiu prieš srovę. Laviruoju bangomis. Sukeliu vėją. Žingsniai įgarsina triukšmą.
Nes tai aš.
Labanakt
ir dar susitiksim.

Rodyk draugams