BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

pasivysiu ir pagausiu

2017-06-05 parašė keberiokst

Dėlioju, lipdau mintis, kurios plaukia viena po kitos.
Vis dar į mane įskrieja pamąstymas, jog gimiau ne ten, augau ne ten, mane supo ne tie žmonės.
O gal aš juos supau?
Po truputį šalia manęs,į mano gyvenimą vis atsirasdavo būtent tie, kurių man tuo metu labiau už viską reikia.
Kiekvienas su savo jausmais, su savu charakteriu, su savom mintim ir frazėm, kurios mane gardžiai papildydavo.
Iš kurių semiausi ir semiuosi patirties, kurių veidus atsimenu dar dabar, o kartais ir sapnuoju.
Kiekvienas man reiškia daug.
Paleisti nemokėjau.
Verkdavau, kai reikėdavo išeiti.
Verkdavau giliai giliai viduje, kai kava kartu dar nebuvo baigta gerti, pokalbis net nebuvo pradėtas, o jau reikėdavo skubėti.
Išmokau paleisti.
Prisiminus, sudėliojus viską iki vieno.
Kaip ir minėjau, jau ir nebeverkiu.
Tikiu, kad kiekvienas galime būti laimingi iš savęs.
Aš laiminga. Mokausi būti viena.
Vaikštau viena.
Klausausi tylos, paukščių čiulbėjimo viena.
Tą pačią kavą geriu viena.
Ir man gera.
Nes ta tyla nėra tuštuma, kurią jausdavau kažkada.
Jaučiuosi pilna.
Jaučiuosi laiminga.
Jaučiuosi gera.
Nes man gera.
Visada norėjau ramybės. Panašu, jog atradau receptą tam.
Nebenoriu chaoso. Nebenoriu triukšmo.
Pavargau.
Pailsėjau ir atsigavau.
O tu? Ar tau sunku prisiminti blogiausią dieną savo gyvenime? O gal lengva prisiminti geriausią? Ar atvirkščiai?
Aš prisimenu. Ir blogiausią, ir laimingiausią dienas.
Ir aš džiaugiuosi, jog tai buvo.
Galbūt gimiau ne vietoje, bet aplinką kuriu.
Nes kiekvienas mes galime daug, tik sunkiausia - atrasti savo vietą po saule.
O ją mes turime. Visi. Dalijames, džiaugiames ir mylime kartu.
Nes daugiau nieko ir nereikia.
O jei reikės,
pasivysiu ir pagausiu.
Labanakt,
dar susitiksim

Rodyk draugams

nes..myliu gyventi

2017-06-03 parašė keberiokst

O mes visi skubam ir bėgam, bėgam ir skubam neatsigręždami atgal.
retsykiais pagalvojame, o kam ir dėl ko? Už savęs paliekame pėdsakais nusėtą kelią ir miname toliau.
neapsižvalgome aplinkui.
neapsižiūrime per petį, o gal kažką pamiršome?
aš stengiuosi eiti iš lėto ir neskubant. pakelti galvą aukštyn ir suskaičiuoti žvaigždes. pamąstyti, kiek dar pasaulyje tokių, kurie žiūri į tą patį dangų, į kurį žiūriu ir aš. kiek dar pasaulyje tokių, kurie ieško ir bando? galbūt ir tu dabar žvelgi į tą patį mėnulį pro medžių šešėlius ir mąstai.. kas buvo ir kas bus.
pastaruoju metu ėmiau rimtai ir nuoširdžiai suprasti pokalbio vertę. to tikro, tyro pokalbio.
iš tikrųjų, bendravimas yra neįkainojamas.
geras pokalbis atgaivina ir įnešą masę patirties į mūsų pasąmonę.
pokalbis.. tas, kurio trūko ilgą laiką ir štai jis čia, liejasi pro kraštus. liejasi mintys it vandens lašai iš lėto ir niekur neskumbant. pokalbis, kurio metu išlieji visą savo širdį, lūkesčius ir svajones.
gali net nešnekėti. nieko geresnio nėra už tylą. kai ”pasikalbi” ir lieki suprastas, nes gali užtekti tik žvilgsnio ar apsikabinimo. pokalbis, kai supranti, jog viską reikia baigti ir judėti toliau.
man patinka bendrauti su atsitiktiniais žmonėmis, praeiviais, pirkėjais, autobuse. kiekvienas žmogus po pasaulį keliauja su savo patirties bagažu.
neseniai, berūkant cigaretę šalia kavinės, kurioje buvau užsisakiusi pietų, mane užkalbino praeivis. eilinį kartą girdžiu: ,,panele, o kodėl jūs rūkote?”. Nusišypsau. Ir pasakau, jog tai beveik vienintelis blogas dalykas, kurį šiuo metu gyvenime darau. Praeivis irgi nusijuokė. Pokalbis pakrypo kitur. Šis žmogus, pasirodo, 14 metų dirba Airijoje ir grįžo į Lietuvą savaitei atostogų. Geraaai, galvoju. Pokalbis bus įdomus. Man patinka. Širdis pradėjo plakti greičiau, kvėpavimas padažnėjo. Pakviečiau praeivį užsisakyti kavos. Jis sutiko. pašnekesys pakripo į posūkį, jog vyrukas 14 metų dirba darbą svetimoje šalyje ir kasryt į jį važiuodamas beveik vemia. jis nekenčia savo darbo. jis nelaimingas. Lietuvoje jam nėra ką veikti. Jis nenori vaikščioti jos siauromis ir mielomis gatvelėmis. Klausiu, ką veiksite šiandien. atsakymas paprastas ,,nežinau. nieko”. važiuokit į Trakus, - sakau aš jam. Trakai yra nuostabūs. Myliu Trakus ir myliu spindinčia Trakų pilį kuria pasigirti gali retas miestelis. Neeeeeeee,- sako jis.- toli važiuoti, pavargsiu. Na, pamasčiau, pesimistas, kuris nekenčia savo gyvenimo. liūdna ir labai liūdna dėl žmonių, kurie nenori keltis rytais.
Neseniai turėjau taipogi dar vieną įdomų pokalbį. Ekonomikos dėstytoja, kurios kūnas skaičiuoja ne vieną gyvenimo dešimtmetį. kūnas, nusėtas žinių ir įgūdžių. ,,Ką jūs studijuojate?” - klausia manęs moteris. Didžiuodamasi sakau ,,pedagogiką”. ,,O Viešpatieliau”- reagavo ji. ,,Aš pedagogė jau daugelį metų. Puiki patirtis. Neišsemiama. Turiu tau patarimą. Bandyk. Visą gyvenimą bandyk. Kol atrasi save. Mylėk, keliauk, valgyk ir nieko nesigailėk. Dirbk mėgiamą darbą, nepatinka, išeik. Aš taip gyvenu jau 50 metų. Patirtis yra neįkainojama. Imk iš gyvenimo viską, ką jis tau duoda ir duos dar daugiau”. Nusišypsojo ir paspaudė ranką. Aš jai šypsojausi atgal. Ir dar ilgai. Ji jau buvo nuėjusi, aš vis dar šypsojausi. Kodėl? Nes jau dabar turiu daug patirties! Iš gyvenimo imu viską ir neatsisakau nieko. Nes myliu gyventi. Man patinka ilgi pokalbiai. Dievinu juos. Pokalbiai gamtoje, pokalbiai vairuojant, pokalbiai su draugais, pokalbiai su mama, pokalbiai su klasiokais, pokalbiai su savimi. Ir tikiuosi tai niekada nedings. Tol, kol aš būsiu aš. Aš kalbėsiu su praeiviais, kalbėsiu su žmonėmis. Nes kiekvienas yra nuostabus ir kiekvienas yra savotiškai unikalus. Kiekvienas atneša į mano gyvenimėlį mintį, kurią vakarop kasdien gvildenu. Nes mane tai motyvuoja. Motyvuoja ir toliau stengtis. Stengtis dėl visko, kas bus.
NES AŠ MYLIU GYVENTI! myliu kai man gera, myliu kalbėtis, myliu šypsotis, myliu verkti, myliu juoktis, myliu stebėti dangų, saulę. myliu užuosti vėją. myliu susipažinti su žmonėmis. myliu…įsimylėti. ar galima taip sakyti? manau taip. kas kartą įsimyliu save. kiekviename stipriame žingsnyje. kai nusisuku ir nueinu. neatsigręždama. nes nereikia. nes jei lemta, taip ir bus. kalbant apie likimą… o gal mes patys jį kuriame, lipdome ir statome? galbūt mes tik pasukame tam tikra kryptimi, bet vis vien grįžtame į tą patį kelią, į kurį mums lemta sugrįžti?
Mylėti yra nuostabu.
Anksčiau mylėjau. Stipriai mylėjau. mylėjau žmones.dabar pasirinkau. mylėti pirmiausia save.
nes jau nebeverkiu. aš šypsausi. už tai kas bus ir kas bus.
Labanakt
dar susitiksim.

Rodyk draugams

žinau vaistą.

2017-05-29 parašė keberiokst

Ir atrodo, kad viskas kartojasi.
Akimirkai buvau grįžus ten pat, iš kur bėgau milžinišku greičiu. Grįžau tais pačiais takeliais ir pėdsakais ten, kur kažkadad man buvo gera ir jauku. Ten, kur buvau palikus savo gilų kvėpavimą, viltingą žvilgsnį ir šiltą apkabinimą. Kur nuspirtas konkorežis ir liko ten pat. Kur rastas akmenukas niekur nedingo. Kur groja ta pati daina, iki kartaus skausmo pažįstama.
Vėl sapnuoju.
Sapnuoju didžiulį taką. Skaistų dangų. Medžius. Žalumą. Tas pats sapnas. Ir jausmas tas pats. Sapne vedi kažkur, bet nesuprantu kur. Net nesuprantu kas tu. Nematau tavo veido. Nematau ar esi laimingas. Nematau ar šypsaisi. Paleidžiu. Noriu, kad atsisuktum. Noriu pamatyti. Atsibundu. Nes net sapnuose kai kurie dalykai nėra įmanomi.
Jau ir nebeverkiu.
Nes lengviau nusijuokti.
Kažkada girdėjau gan kvailą frazę ,, stiprūs vyrai neverkia, jie eina parūkyt”. Ha, tai matyt ir aš tokia tampu. Kaip nusijuokė draugas, su laiku vyriškėju, nors ir pradėjau bijoti aukščio, kas jam buvo keista.
Visi mes žinome puikiai vaistų poveikį. Vieni vaistai nuo galvos skausmo, kiti nuo skrandžio, kiti nuo pykinimo. O kur vaistas nuo to tyro nuovargio? Nuovargio stengtis? Nuovargio turėti viltį? Žinau vaistą.
Garsi muzika ausinukuose.
Kuprinė ant pečių.
Šalta kava.
Ir eiti.. eiti tiesiai takeliu. Neatsisukti. Nebijoti. Pamiršti. Už nugaros liko praeitis. Aš žengiu į priekį. Manau nepasigailėsiu.

______________________________________________________________________________
And then she’d say, that nothing can go wrong,
When you’re in love, what can go wrong?
And then she’d laugh the night time into the day,
Pushing her fears further along.

And then she’d say: It’s OK, I got lost on the way
But I’m a Supergirl and Supergirls don’t cry.

Rodyk draugams

anapus pasaulio

2017-05-22 parašė keberiokst

Ir aš čia. ten kur turiu būti. einu ir šypsausi. saulė dažo tolyn nusidriekusį takelį, vėjas švelniai bučiuoja nugarą, medžiai užstoja pasaulį.
Kartais suleidžiu sau dozę į širdį kitokio regėjimo. Kartais pasižiūri į pasaulį, į žmones iš aukšto, kitu kampu. Pamąstau, jog gyvename tobulai netobulame pasaulyje. Tarsi būtume visi maži maži padarėliai, kurių pasaulėlius valdo anapus atsisėdęs ir alų gurkšnojantis ”didvyris”. Didvyris, kuris sprendžia, rytoj papulsime į avariją ar ne. Didvyris, kuris nuspręs, ar gausime norimą darbą. Didvyris, kurio noras nulems, ar mes dar susitiksime vieni su kitais, ar mes pasieksime savo tikslų, ar mes atsikelsime rytoj sveiki ir laimingi, ar mes brauksime ašaras vakarop nuo pernelyg įtemptos dienos. Didvyris, kuriam mūsų pasauliai yra tik žaidimas. Didvyris, kuris nevertas būti didvyriu. Jis nežino, ką mes jaučiame. Jis nežino, ko tikimes ir ką išgyvename. Jam atrodo, jog gyvename pagal taisyklę ,,gimti, mokytis, dirbti, sukurti šeimą, mirti”. O kur ,,gyventi”? Kada? Žmonės pamiršta jausmus. Pamiršta save. Skuba. Dirba darbus, kurių nekenčia. Bendrauja su žmonėmis, kurių nemyli. Žmonės griauna ir stato, stato ir griauna. Žmogus - savanaudiškiausia būtybė žemėje, kurio laikrodukas tiksi tiksi ir tiksi. Galop sustoja. Jį pakeičia kitas žmogus. Nes nepakeičiamų nėra.
Vakar buvai artimas, šiandien tavęs jau nebėra.
Vakar šypsojaisi, šiandien jau nebeturi tam jėgų.
Vakar dar mylėjai, šiandien pamiršai kas tai.
Vakar buvai geras, šiandien nebe.
Vakar buvo vakar.
Praėjo.
Šiandien judam pirmyn.
Kaip niekada toli.
Mylintys ir mylimi. Ir nesvarbu, ką ,,didvyris” anapus braižo mums savo žaidime. Mes savo kelius kuriame patys. Mes nuolat renkames. Gyventi ar negyventi. Kvėpuoti ar nekvėpuoti.
Mes renkames būti gerais ar nebūti. Mes renkames būti žmogumi ar nebūti.
Nes…
dar susitiksim.
Labanakt.

Rodyk draugams

pabusk,

2017-05-10 parašė keberiokst

Pabusk…
lyg aidą girdžių tylų šnabždesį balso, kurį atpažinčiau bet kuriuo nakties ir dienos metu.
balsas lyg aidas smelkiasi į mano kūną maldaudamas keltis..
- pabusk. pabusk iš pasaulio, kurį dažai nublukusiomis nuo saulės spalvomis. pabusk iš ten, kur matai viską taip kaip nori matyti. pabusk, tu gali.
- nenooooooooriuuuuuuu,- viduje garsiai rėkiu aš.
- reikia. laikas atsimerkti. minutės tiksi, turi gyventi, - kelis kartus kartoja tas pats balsas, tik jau rimtesniu tonu.
- o kam? ne. aš noriu to gyvenimo, kur galėčiau plaukti pasroviui ir mėgautis vaizdais.
- ne, tu gimei plaukti prieš srovę, pati tai žinai. kelkis, - balsas nenurimsta.
- atstok, aš pati kūriu savo gyvenimą. gyvenu ten, kur man miela ir jauku. kur rankos nebebijo apkabinti pavargusių pečių, kur akyse spindi taika ir kur viskas yra įmanoma, - susiginčiju aš.
- bet pasaulis mielas ir ten. ir ten gali susikurti tai apie ką svajoji, kuo gyveni ir kuo kvėpuoji. tu gali. tik laikas… pabusti.
Atsimerkiau.
Ir.. tas balsas. mamos? tėčio? ar tavo?
neprisimenu.
kažką girdėjau.
Pakilau. vėl ir vėl.
Nes aš galiu. Kitaip ir būti negali.
Einu su šypsena. Plaukiu prieš srovę. Laviruoju bangomis. Sukeliu vėją. Žingsniai įgarsina triukšmą.
Nes tai aš.
Labanakt
ir dar susitiksim.

Rodyk draugams

tai.. bijau ar nebijau?

2017-05-03 parašė keberiokst

O aš kartais bijau, jog daugiau niekada neišvysiu žydro dangaus.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada saulės šiluma nebepalies manęs.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nepriversiu tavęs šypsotis.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada tau nebeprireiks mano apkabinimo.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nenuvalysi mano tekančių ašarų.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nepamatysiu tolumos horizonto.
Aš kartais bijau, jog niekada nenukeliausiu į Kubą, Sacharą ar Indiją.
Aš kartais bijau, jog niekada neišdrįsiu padaryti tai, apie ką kasdien svajojau.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nebedainuosime kartu.
Aš kartais bijau, jog galbūt vakar buvo paskutinis kartas, kai buvai laimingas.
Aš kartais bijau, jog niekada neišdrįsiu tau pasakyti tai, ką mąstau iš tiesų.
Aš kartais bijau, jog kiekvienas mano sprendimas yra tik mažytė kruopelytė visko kas dar bus.
Aš kartais bijau, jog šiandien suvalgytas šokolado gabaliukas buvo paskutinis saldus kąsnis mano gyvenime.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nebedainuosime kartu.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nepadarysiu nieko kvailo ir nepaaiškinamo.
Aš kartais bijau, jog per greitai laikas bėga ir…
bijau, jog negaliu jo sustabdyti.
Ir nereikia.
Bijoti tai dar ne viskas.
Kasdien žvelgiame į veidrodį su baime. Kasdien žiūrime viens kitam į akis. Kasdien keliames su baime. Kasdien kalbame viešai su baime. Kasdien bijome kažką pakeisti ir vardan ko? baimės? ar tu didžiuosies savimi po daugelio metų, paklausęs savęs paties, kodėl nepasielgei vienaip ar kitaip ir mintyse atsakydamas, jog tiesiog bijojai. Nebijok. Kodėl žmonės bijo bandyti, bijo keistis, bijo verkti, bijo juoktis ir bijo mylėti?
Anksčiau manyje buvo baimė. Dar neseniai. Tą vietą užpildė tuštuma. Jau nebebijau. Nes prarasti nėra ko. Kitaip sakant.. šypsausi. Už galimybę. Už paskutines galimybes, kurių žinau, dar bus ir ne viena. Jaučiu. Nebandau savęs apgauti. Nes pernelyg stipriai tikiu, jog viskas bus gerai.
To mums ir linkiu.
Dar susitiksim,
labanakt.

Rodyk draugams

ar galėčiau tai pavadinti karma?

2017-05-02 parašė keberiokst

kažkaip seniai rašiau apie karmą ir sėkmę..
atsižvelgiant į mano poelgių rinkinuką, variantas, jei tikrai yra toks dalykas kaip karma, ateity nusibaigsiu kur nors griovyje.
o šiaip, kalbant apie sėkmę.
juokas juokais, bet atrodo, jog pas mane visada gyvenimas eina juodais baltais dryžiais, taip, kaip zebras. Būtų protinga auginti ne kates ar šunis, o zebrą. Norėčiau visai zebro.
Nes……
atsikėliau kaip niekad laiminga ir pozityvi. Išsimiegojusi. Galvoju: oj nuveiksiu šian kiek daug! iš pat ryto kibau į darbus! apsiplikimas kava jau ryte turbūt buvo perspėjamasis ženklas neeiti šiandien į soliariumą. o gal perspėjamasis ženklas buvo skrydis nuo laiptų besiskubant? Ne, nemanau. Ne mano protingai galvai stebėti kažkokius perspėjamuosius ženklus.
Ok, aš soliariume. Taigi greit vasara, reik pasideginti, rudai pabūti.
pasirodo, juodasis dryžis nusprendė, kad raudonasis demoniškasis įdegis man tinka labiau, na nieko, viskas vis dar ok. Toliau laiminga judu šiandienoje. Kol… nesugalvojau…. o davai dabar apsikirpsiu plaukus! štai čia dar ir teta aplinkui suka uodegą kaip gi čia pakirpus.. na pirmas metras plaukų skriejo nelabai sėkmingi ant žemės. Na nieko, ne dantys, ataugs. Dar keli centimetrai ir viskas gan ok atrodo.
Plaukai nuotaikos taipogi pernelyg stipriai nesugadino. Bus tų plaukų. Juk morališkai kurį laiką jau ruošiausi juos nusirėžti.
Kalbant toliau…
ir dar sakoma, moterys nesugeba vairuoti.
eikit visi vienon vieton, kurie taip mąstot.
šiandien vienas asilas už vairo nepastebėjo, jog stoviu gale ir rėžėsi priekin. ir dar mane višta norėjo palikt. na jau ne, dar porą žodžių, ir iš jo nukvaksėjo pasiteisinimas ” užsisvajojau ”.
tai nežinau, ar tai šiaip eilinė diena ar karma baudžia ir visgi… jei kada pamatysi mane vedžiojant zebrą. žinok, ne veltui.
Kad ir kaip būtų, šią akimirką raudonis jau dingsta, nauja šukuosena šiek tiek jau džiugina, o mašina - eilinis metalo gabalas.
viskas yra ir bus gerai.
dar susitiksim
ir labanakt!

Rodyk draugams

ar tu ?

2017-04-28 parašė keberiokst

ar tu paneši saują saulės spindulių?
ar tau kels rūpestį kelias, kurį kasryt tiesi ir asfaltuoji?
ar tu džiaugsies dažant kambario sienas, žinodamas, jog tai tau?
ar tu perskaitysi milijonas knygų vien tam, kad vėl išmokti mylėti?
ar tu ieškosi recepto kaip vėl vaikščioti atsitiesus nuo smūgio?
ar tu šypsosies kai lis lietus ir norėsi tik susisupti į šiltą pižamą?
ar tu būsi stiprus tuomet, kai jausies silpnas ir pažeidžiamas?
ar tu norėsi kas rytą pabusti žinodamas, jog bus sunki diena?
ar tu parašysi dainą, jei tik ji pakeis pasaulį?
ar tu mėgausies dainuodamas tą pačią, vis dar mylimą, dainą dieną iš dienos?
ar tu skaičiuosi lopšinės natas, kai to reikės ne tau vienam?
ar tu sugebėsi įžvelgti šiek tiek teigiamo, kai viskas atrodys neteisinga?
ar tu išpildysi savo svajonę, kurią susigalvojai būdamas vaiku?
ar tu išdrįsi aplenkti vandenyno bangas ir nenuskęsti jose?
ar tu pasipriešinsi kasdienybės smūgiams?
ar tu išmoksi nebeskaudinti savęs ir kitų?
ar tau rūpės visas likęs pasaulis?
ar rūpėsiu aš?
ar galvosi?
ar svajosi?
ar skaičiuosi, pildysi, išdrįsi, neskaudinsi ir mylėsi?
ar tu atsakysi man,
kiek žmogus gali panešti?
kiek daugiausia svorio gali būti viduje?
kokios talpos ašarų kiekis yra ta riba?
ar šypsenos ilgis pamatuojamas?
ar laimė yra? kažkur? kaip ją rasti?
o gal radau.
dainuoju. rėkiu. verkiu. juokiuosi. apkabinu.
ir žinau,
kad viskas yra įmanoma.
kai tik labai labai stipriai yra norima.
o aš noriu.
Iš tavęs
saujos spindulių.
labanakt,
dar susitiksim.

Rodyk draugams

kaip nulemsim

2017-04-27 parašė keberiokst

Ir kada nors.. kada nors..
bevaikščiojant išmindžiotais iki skausmo iki kraujo takeliais
susikiris mūsų keliai.
Ten kažkur, kur aplinka bus užpildyta,
tačiau mes jausimes vieni.
Galbūt kartu.
Ir žvelgsim vienas kitam į akis
prisiminę
tą bendrą jausmą
kuriam atsidavėme kartu.
Galbūt tu man buvai tik praeivis, o aš tau viskas.
O galbūt atvirkščiai, aš tau praeivė,
o tu man viskas.
Nuo tada
ir iki dabar.
Nusišypsojau, nusijuokiau.
Labanakt,
dar susitiksim.

Rodyk draugams

nes noriu vėl pajausti

2017-04-26 parašė keberiokst

Nejučia tarsi per rūką, vėl iš lėto tyliai liečiu tavo veidą.
Apvedu lūpų kontūrus.
Smingu akių gilumoje.
Jaučiu tavo žvilgsnį.
Sekantį kiekvieną mano rankos judesį.
Užuodžiu tą patį dvelksmą, kuris nepasikeitė nuo kažkada.
Užčiuopiu plaukus.
Įsikimbu į juos lyg į paskutinę viltį.
Stebiu vis gilėjančias šypsenos raukšles.
Tas pačias, kurios mane žavėjo.
Užsimerkiu.
Ir suprantu,
jog pasikeitė viskas, o kartu ir nieko.
Jaučiuosi lyg naujai atgimusi.
Vėjas surakina mane.
Mėgina užpusti viduje rūsenančią ugnelę,
bet ji it aistra ryškiai dega toliau.
gal sapnuose, o gal realybėje.
Vis dar regiu tą patį sapną.
Priekyje tu.
Už rankos vedi mane.
Aplinkui žalia žalia ir kalnai.
Dangus skaistus ir žydras, rodo kelią tolumon.
Šiąnakt norėčiau
susitikti sapnuose.
To sau ir tau linkiu.
Bučiuoju,
susitiksim.
Labanakt

Rodyk draugams