BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

anapus pasaulio

2017-05-22 parašė keberiokst

Ir aš čia. ten kur turiu būti. einu ir šypsausi. saulė dažo tolyn nusidriekusį takelį, vėjas švelniai bučiuoja nugarą, medžiai užstoja pasaulį.
Kartais suleidžiu sau dozę į širdį kitokio regėjimo. Kartais pasižiūri į pasaulį, į žmones iš aukšto, kitu kampu. Pamąstau, jog gyvename tobulai netobulame pasaulyje. Tarsi būtume visi maži maži padarėliai, kurių pasaulėlius valdo anapus atsisėdęs ir alų gurkšnojantis ”didvyris”. Didvyris, kuris sprendžia, rytoj papulsime į avariją ar ne. Didvyris, kuris nuspręs, ar gausime norimą darbą. Didvyris, kurio noras nulems, ar mes dar susitiksime vieni su kitais, ar mes pasieksime savo tikslų, ar mes atsikelsime rytoj sveiki ir laimingi, ar mes brauksime ašaras vakarop nuo pernelyg įtemptos dienos. Didvyris, kuriam mūsų pasauliai yra tik žaidimas. Didvyris, kuris nevertas būti didvyriu. Jis nežino, ką mes jaučiame. Jis nežino, ko tikimes ir ką išgyvename. Jam atrodo, jog gyvename pagal taisyklę ,,gimti, mokytis, dirbti, sukurti šeimą, mirti”. O kur ,,gyventi”? Kada? Žmonės pamiršta jausmus. Pamiršta save. Skuba. Dirba darbus, kurių nekenčia. Bendrauja su žmonėmis, kurių nemyli. Žmonės griauna ir stato, stato ir griauna. Žmogus - savanaudiškiausia būtybė žemėje, kurio laikrodukas tiksi tiksi ir tiksi. Galop sustoja. Jį pakeičia kitas žmogus. Nes nepakeičiamų nėra.
Vakar buvai artimas, šiandien tavęs jau nebėra.
Vakar šypsojaisi, šiandien jau nebeturi tam jėgų.
Vakar dar mylėjai, šiandien pamiršai kas tai.
Vakar buvai geras, šiandien nebe.
Vakar buvo vakar.
Praėjo.
Šiandien judam pirmyn.
Kaip niekada toli.
Mylintys ir mylimi. Ir nesvarbu, ką ,,didvyris” anapus braižo mums savo žaidime. Mes savo kelius kuriame patys. Mes nuolat renkames. Gyventi ar negyventi. Kvėpuoti ar nekvėpuoti.
Mes renkames būti gerais ar nebūti. Mes renkames būti žmogumi ar nebūti.
Nes…
dar susitiksim.
Labanakt.

Rodyk draugams

pabusk,

2017-05-10 parašė keberiokst

Pabusk…
lyg aidą girdžių tylų šnabždesį balso, kurį atpažinčiau bet kuriuo nakties ir dienos metu.
balsas lyg aidas smelkiasi į mano kūną maldaudamas keltis..
- pabusk. pabusk iš pasaulio, kurį dažai nublukusiomis nuo saulės spalvomis. pabusk iš ten, kur matai viską taip kaip nori matyti. pabusk, tu gali.
- nenooooooooriuuuuuuu,- viduje garsiai rėkiu aš.
- reikia. laikas atsimerkti. minutės tiksi, turi gyventi, - kelis kartus kartoja tas pats balsas, tik jau rimtesniu tonu.
- o kam? ne. aš noriu to gyvenimo, kur galėčiau plaukti pasroviui ir mėgautis vaizdais.
- ne, tu gimei plaukti prieš srovę, pati tai žinai. kelkis, - balsas nenurimsta.
- atstok, aš pati kūriu savo gyvenimą. gyvenu ten, kur man miela ir jauku. kur rankos nebebijo apkabinti pavargusių pečių, kur akyse spindi taika ir kur viskas yra įmanoma, - susiginčiju aš.
- bet pasaulis mielas ir ten. ir ten gali susikurti tai apie ką svajoji, kuo gyveni ir kuo kvėpuoji. tu gali. tik laikas… pabusti.
Atsimerkiau.
Ir.. tas balsas. mamos? tėčio? ar tavo?
neprisimenu.
kažką girdėjau.
Pakilau. vėl ir vėl.
Nes aš galiu. Kitaip ir būti negali.
Einu su šypsena. Plaukiu prieš srovę. Laviruoju bangomis. Sukeliu vėją. Žingsniai įgarsina triukšmą.
Nes tai aš.
Labanakt
ir dar susitiksim.

Rodyk draugams

tai.. bijau ar nebijau?

2017-05-03 parašė keberiokst

O aš kartais bijau, jog daugiau niekada neišvysiu žydro dangaus.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada saulės šiluma nebepalies manęs.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nepriversiu tavęs šypsotis.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada tau nebeprireiks mano apkabinimo.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nenuvalysi mano tekančių ašarų.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nepamatysiu tolumos horizonto.
Aš kartais bijau, jog niekada nenukeliausiu į Kubą, Sacharą ar Indiją.
Aš kartais bijau, jog niekada neišdrįsiu padaryti tai, apie ką kasdien svajojau.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nebedainuosime kartu.
Aš kartais bijau, jog galbūt vakar buvo paskutinis kartas, kai buvai laimingas.
Aš kartais bijau, jog niekada neišdrįsiu tau pasakyti tai, ką mąstau iš tiesų.
Aš kartais bijau, jog kiekvienas mano sprendimas yra tik mažytė kruopelytė visko kas dar bus.
Aš kartais bijau, jog šiandien suvalgytas šokolado gabaliukas buvo paskutinis saldus kąsnis mano gyvenime.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nebedainuosime kartu.
Aš kartais bijau, jog daugiau niekada nepadarysiu nieko kvailo ir nepaaiškinamo.
Aš kartais bijau, jog per greitai laikas bėga ir…
bijau, jog negaliu jo sustabdyti.
Ir nereikia.
Bijoti tai dar ne viskas.
Kasdien žvelgiame į veidrodį su baime. Kasdien žiūrime viens kitam į akis. Kasdien keliames su baime. Kasdien kalbame viešai su baime. Kasdien bijome kažką pakeisti ir vardan ko? baimės? ar tu didžiuosies savimi po daugelio metų, paklausęs savęs paties, kodėl nepasielgei vienaip ar kitaip ir mintyse atsakydamas, jog tiesiog bijojai. Nebijok. Kodėl žmonės bijo bandyti, bijo keistis, bijo verkti, bijo juoktis ir bijo mylėti?
Anksčiau manyje buvo baimė. Dar neseniai. Tą vietą užpildė tuštuma. Jau nebebijau. Nes prarasti nėra ko. Kitaip sakant.. šypsausi. Už galimybę. Už paskutines galimybes, kurių žinau, dar bus ir ne viena. Jaučiu. Nebandau savęs apgauti. Nes pernelyg stipriai tikiu, jog viskas bus gerai.
To mums ir linkiu.
Dar susitiksim,
labanakt.

Rodyk draugams

ar galėčiau tai pavadinti karma?

2017-05-02 parašė keberiokst

kažkaip seniai rašiau apie karmą ir sėkmę..
atsižvelgiant į mano poelgių rinkinuką, variantas, jei tikrai yra toks dalykas kaip karma, ateity nusibaigsiu kur nors griovyje.
o šiaip, kalbant apie sėkmę.
juokas juokais, bet atrodo, jog pas mane visada gyvenimas eina juodais baltais dryžiais, taip, kaip zebras. Būtų protinga auginti ne kates ar šunis, o zebrą. Norėčiau visai zebro.
Nes……
atsikėliau kaip niekad laiminga ir pozityvi. Išsimiegojusi. Galvoju: oj nuveiksiu šian kiek daug! iš pat ryto kibau į darbus! apsiplikimas kava jau ryte turbūt buvo perspėjamasis ženklas neeiti šiandien į soliariumą. o gal perspėjamasis ženklas buvo skrydis nuo laiptų besiskubant? Ne, nemanau. Ne mano protingai galvai stebėti kažkokius perspėjamuosius ženklus.
Ok, aš soliariume. Taigi greit vasara, reik pasideginti, rudai pabūti.
pasirodo, juodasis dryžis nusprendė, kad raudonasis demoniškasis įdegis man tinka labiau, na nieko, viskas vis dar ok. Toliau laiminga judu šiandienoje. Kol… nesugalvojau…. o davai dabar apsikirpsiu plaukus! štai čia dar ir teta aplinkui suka uodegą kaip gi čia pakirpus.. na pirmas metras plaukų skriejo nelabai sėkmingi ant žemės. Na nieko, ne dantys, ataugs. Dar keli centimetrai ir viskas gan ok atrodo.
Plaukai nuotaikos taipogi pernelyg stipriai nesugadino. Bus tų plaukų. Juk morališkai kurį laiką jau ruošiausi juos nusirėžti.
Kalbant toliau…
ir dar sakoma, moterys nesugeba vairuoti.
eikit visi vienon vieton, kurie taip mąstot.
šiandien vienas asilas už vairo nepastebėjo, jog stoviu gale ir rėžėsi priekin. ir dar mane višta norėjo palikt. na jau ne, dar porą žodžių, ir iš jo nukvaksėjo pasiteisinimas ” užsisvajojau ”.
tai nežinau, ar tai šiaip eilinė diena ar karma baudžia ir visgi… jei kada pamatysi mane vedžiojant zebrą. žinok, ne veltui.
Kad ir kaip būtų, šią akimirką raudonis jau dingsta, nauja šukuosena šiek tiek jau džiugina, o mašina - eilinis metalo gabalas.
viskas yra ir bus gerai.
dar susitiksim
ir labanakt!

Rodyk draugams

ar tu ?

2017-04-28 parašė keberiokst

ar tu paneši saują saulės spindulių?
ar tau kels rūpestį kelias, kurį kasryt tiesi ir asfaltuoji?
ar tu džiaugsies dažant kambario sienas, žinodamas, jog tai tau?
ar tu perskaitysi milijonas knygų vien tam, kad vėl išmokti mylėti?
ar tu ieškosi recepto kaip vėl vaikščioti atsitiesus nuo smūgio?
ar tu šypsosies kai lis lietus ir norėsi tik susisupti į šiltą pižamą?
ar tu būsi stiprus tuomet, kai jausies silpnas ir pažeidžiamas?
ar tu norėsi kas rytą pabusti žinodamas, jog bus sunki diena?
ar tu parašysi dainą, jei tik ji pakeis pasaulį?
ar tu mėgausies dainuodamas tą pačią, vis dar mylimą, dainą dieną iš dienos?
ar tu skaičiuosi lopšinės natas, kai to reikės ne tau vienam?
ar tu sugebėsi įžvelgti šiek tiek teigiamo, kai viskas atrodys neteisinga?
ar tu išpildysi savo svajonę, kurią susigalvojai būdamas vaiku?
ar tu išdrįsi aplenkti vandenyno bangas ir nenuskęsti jose?
ar tu pasipriešinsi kasdienybės smūgiams?
ar tu išmoksi nebeskaudinti savęs ir kitų?
ar tau rūpės visas likęs pasaulis?
ar rūpėsiu aš?
ar galvosi?
ar svajosi?
ar skaičiuosi, pildysi, išdrįsi, neskaudinsi ir mylėsi?
ar tu atsakysi man,
kiek žmogus gali panešti?
kiek daugiausia svorio gali būti viduje?
kokios talpos ašarų kiekis yra ta riba?
ar šypsenos ilgis pamatuojamas?
ar laimė yra? kažkur? kaip ją rasti?
o gal radau.
dainuoju. rėkiu. verkiu. juokiuosi. apkabinu.
ir žinau,
kad viskas yra įmanoma.
kai tik labai labai stipriai yra norima.
o aš noriu.
Iš tavęs
saujos spindulių.
labanakt,
dar susitiksim.

Rodyk draugams

kaip nulemsim

2017-04-27 parašė keberiokst

Ir kada nors.. kada nors..
bevaikščiojant išmindžiotais iki skausmo iki kraujo takeliais
susikiris mūsų keliai.
Ten kažkur, kur aplinka bus užpildyta,
tačiau mes jausimes vieni.
Galbūt kartu.
Ir žvelgsim vienas kitam į akis
prisiminę
tą bendrą jausmą
kuriam atsidavėme kartu.
Galbūt tu man buvai tik praeivis, o aš tau viskas.
O galbūt atvirkščiai, aš tau praeivė,
o tu man viskas.
Nuo tada
ir iki dabar.
Nusišypsojau, nusijuokiau.
Labanakt,
dar susitiksim.

Rodyk draugams

nes noriu vėl pajausti

2017-04-26 parašė keberiokst

Nejučia tarsi per rūką, vėl iš lėto tyliai liečiu tavo veidą.
Apvedu lūpų kontūrus.
Smingu akių gilumoje.
Jaučiu tavo žvilgsnį.
Sekantį kiekvieną mano rankos judesį.
Užuodžiu tą patį dvelksmą, kuris nepasikeitė nuo kažkada.
Užčiuopiu plaukus.
Įsikimbu į juos lyg į paskutinę viltį.
Stebiu vis gilėjančias šypsenos raukšles.
Tas pačias, kurios mane žavėjo.
Užsimerkiu.
Ir suprantu,
jog pasikeitė viskas, o kartu ir nieko.
Jaučiuosi lyg naujai atgimusi.
Vėjas surakina mane.
Mėgina užpusti viduje rūsenančią ugnelę,
bet ji it aistra ryškiai dega toliau.
gal sapnuose, o gal realybėje.
Vis dar regiu tą patį sapną.
Priekyje tu.
Už rankos vedi mane.
Aplinkui žalia žalia ir kalnai.
Dangus skaistus ir žydras, rodo kelią tolumon.
Šiąnakt norėčiau
susitikti sapnuose.
To sau ir tau linkiu.
Bučiuoju,
susitiksim.
Labanakt

Rodyk draugams

nes… nieko nepasikeis

2017-04-26 parašė keberiokst

Pakeliu galvą šiek tiek aukščiau nei leidžia širdis.
Nubrėžius linijas, ribas su nematoma kreida.
Piešiu pasaulį aplink save. Tokį, kokį noriu matyti.
Noriu vėl jį tokį matyti.
Nusibraukiu ašaras ir nusišypsau. Už tai kas esu.
Už galimybę būti.
Atiduočiau daug dabar. Jei viskas būtų tik šiek tiek kitaip.
Išbučiuočiau už galimybę rėkti.
Padėkočiau žvilgsniu už apkabinimą, kurio labiau už vandenį ar orą šiuo metu ir norisi.
Sutikčiau nekvėpuoti.
Bet dabar aš čia. Lipdau linijas savo delne ir judu. Mažais žingsneliukais, po truputį.
Ten kur turiu būti.
Ten, kur tikiu, jog manęs lauks.
Ir aš grįšiu.
Kasdien sugrįšiu jau kitokia, bet vis dar ta pati.
Taip pat dainuosiu vairuodama.
Grįždama namo šokinėsiu per balas.
Vysiu vėją.
Šypsosiuos saulei.
Gaudysiu orą.
Šoksiu jūros bangoms.
Mylėsiu taip pat.
Mylėsiu gyventi.
Kasdien.
Vis stipriau.
Kasdien klausiu savęs, kada aš užaugau? Kada tai, kas atrodė vaikystėje nepažįstama ir baisu, dabar atrodo sava ir normalu? Kur lekia laikas? Kaip pasivyti tą minutę, kai buvo gera ir širdis drebėjo? Atskleisk man paslaptį ir aš būsiu tavo.
Dar susitiksim.

Rodyk draugams

jei aš būčiau galinga

2017-04-18 parašė keberiokst

O jeigu mūsų gyvenimas būtų tik šiek tiek kitoks? O jeigu visi mes galėtume šiek tiek daugiau nei galime dabar? Dažnai ir gan vaikiškai susimąstau apie tai, kokią galią norėčiau turėti, jei būčiau ypatinga, kitokia.

Gal… apsiaustas, kurį apsivilkus kaip Haris Poteris tapčiau nematoma? Ha, šmėžuočiau tarp draugų ir tikrai neatsilaikyčiau nepajuokavus ir nepajudinus kai kurių daiktų, šiek tiek baimės juk niekam nepakenkė.. o gal apiplėščiau banką? Iš tikrųjų, galbūt mes ir turime tokią galią, tik ne taip stiprią. Visumoje tarp žmonių mes esame tik dulkelė.. kuri galbūt gali ką nors pakeisti.

O gal.. norėčiau teleportuotis. Štai, spragteliu pirštais ir esu šalia tavęs. Arba Brazilijoj. Arba.. galėčiau tiesiog pamiršti kuro, autobuso bilietėlio kainas.. ir spragtelėjus pirštais atsidurčiau darbe.

Arba.. teleportuotis į praeitį. Ar gali įsivaizduoti? Rinkčiausi vaikystę. Ir pilną vyšnių sodą kaime. Ir besišypsantį tėtį. Ir tą patį šunį, kurį beproto mylėjau. Arba į ateitį? Šiek tiek tik, trumpam. Nors gal ne. Nenorėčiau nei į praeitį nei į dabartį.

O jei mokėčiau skristi? Skraidyčiau virš kalnų, skraidyčiau virš upių. Skrisčiau rytais ir vakarais. Skrisčiau dieną ir naktį.

O jei turėčiau galią labai greitai skaityti ir viską tobulai įsiminti? Arba skaičiuoti? Na, tikriausiai manęs čia nebebūtų. Tuomet sėdėčiau labarotorijose ir kurčiau planą, kaip išgelbėti pasaulį. Arba.. užkariauti.

O jei turėčiau galią girdėti ir matyti? Įsivaizduoji? Toks mažytis mygtukas šalia akies, paspaudi ir matai viską. Arba girdi viską. Pokalbius, kurių neturėtum žinoti, vaizdinius, kurių neturėtum matyti.

O jei galėčiau skaityti mintis? Įdomu, ką galvoji, kai prisilieti. Įdomu, kokios tavo mintys, kai esi toli. Įdomu, apie ką mąstai minutę prieš užmiegant ir atsikėlus ryte? Norėčiau žinoti.

O kas, jei galėčiau bet kokį daiktą paversti kitu? Turbūt gyvenčiau rūmuose. Bet ne, rūmų nenorėčiau. Vairuočiau naujausia bentley arba mersą. Visgi ne, juokauju. Norėčiau turbūt turėti karietą. Kuri skrietų lyg naujausias bmw. Arba… jei galėčiau popierių paversti pinigu? Ar man reiktų tiek pinigų? Ką daryčiau su jais?

O jeigu… galėčiau prisilietus prie žmogaus.. paversti jį tiesiog laimingu? Arba.. turėčiau stebuklingus akinius, su kuriais žmogus kitaip pažvelgtų į pasaulį? Vyras į savo žmoną kaip dieną per vestuves. Mama į savo jau suaugusius vaikus? O tu… į savo gyvenimą. Ir į tuos žmones, kurie supa tave neveltui. Kurie atsidūrė tavo kelyje ne atsitiktinai. Į žmones, kurie kažką tau davė, kuriems kažką tu davei. Ir vėl juos apkabinsi. Kaip kažkada. Ir pajausi tai, ko nejautei seniai.. Nes viskas kaip ir nauja, bet širdy jauti kaip artima.
O jeigu… galėčiau pasirūpinti vargšais, kurie nebežino kaip toliau gyventi. Ne, aš ne apie tuos, kurie prašo išmaldos kasdien. Aš apie tuos, kurie pasiekia tą tašką, kai jų nebedžiugina jų darbas, kai nebeteikia malonumo ta kasdieninė rutina. Norėčiau padėti jiems. Norėčiau jiems sugirdyti stebuklingų miltelių, kurie parodytų, jog gyvenimas yra per trumpas ir jis lekia tolyn ir tolyn.
Arba.. turėčiau galią neleisti būti skriaudžiamiems vaikams ir gyvūnams.
Arba.. galėčiau gydyti visus.
Arba.. prikelti iš numirusiųjų tuos, kurie išėjo per anksti, nespėję atsisveikinti.
O kas… jei turėčiau laikrodį, su kuriuo galėčiau reguliuoti ateitį? Štai, dabar aš gyvenu po savaitės, o rytoj gyvensiu po metų. Kaip tada? Faktas, galima šizofrenija. Arba galop baigčiau psichiatrinėj.
O jeigu.. turėčiau galią mylėti ir nebebijoti? O jeigu.. kas rytą ir kas vakarą turėčiau galią tave apkabinti.

Ir taip. Mes visi turime galių. Mes visi galime tapti nematomais, kai norime dingti, tačiau sunku sugrįžti ten, kur išėjai. Taip, mes visi iš tikrųjų galime teleportuotis. Na, tik ne taip greitai kaip kad spragtelėjus pirštais. Bet galime gyventi ten, kur norime. Tik tam reikia drąsos. Ir nebijoti iššūkių, argi ne taip? Teleportuotis į praeitį.. ha. Tokią galią irgi turime. Galime prisiminti. Bet ar to taip pat mums reikia? Kartą buvo, gerai, praėjo. Džiugo, kad buvo. Gyvenam toliau. Mes skaitome mintis. Vieni kitų. Kai žiūrime į akis, kurių spalvas pažįstame galbūt tik dieną ar dvi, o galbūt metų metus. Tik reikia įsiklausyti. Tam nereikia jokių mygtukų šalia akies ar ausų. Mes matome ir girdime tai, ką mums reikia žinoti. Tai, kas mes norime. Mes patys atsirenkame. Daiktai.. materialiniai dalykai. Yra, nėra. Šiandien vairuoju volvo, po dešimt metų važinėsiu dviračiu. Aš nežinau kaip bus. Pinigai laimės nesuteikia, jų visuomet trūksta. Tiems, kurie į juos kabinasi.
Mes turime galią paversti kitus laimingais, mylinčiais. Kai patys tokie esame. Ir daugiau nieko nereikia.
Bučiuoju,
dar susitiksim.

Rodyk draugams

bučiuoju, dar susitiksim

2017-04-14 parašė keberiokst

Pakeliu akis į viršų ir matau renesanso laikus primenančius braižus, auksu spinduliuojančius. Lubos, kurios matė ir sėkmę ir nesėkmę. Lubos, kurios perpildytos prakaito lašų. Lubos, kurios sugėrusios džiaugsmo ir ne džiaugsmo ašaras. Lubos, kurios matė likimus žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių kovoja. Moteris, kuri meta kortas, dengia veidą rankomis, ant kurių pirštų spinduliuoja deimantai ir tikisi sėkmės. Vyras, kuris, gerdamas paskutinę viskio taurę, suka ruletę tikėdamasis išlošti akimirką laimės. Bandai išgirsti nuotrupas tolimesnių pokalbių, tačiau girdi tik automatų dužesius ir žmonių riksmus. Riksmus, kurie byloja apie jų dabartį. Jie čia. Jie negalvoja. Jie gaudo akimirką, kuri gali nulemti jų gyvenimą. Jie žmonės, kuriems laimė yra pinigai. Kurie jaučia pasitenkinimą sukdami tarp pirštų žetonus. Jie žmonės, kurie meilę, šilumą, artumą keičia į godumą ir besaikį troškimą naujos mašinos, žemės sklypo ar dar vienos eilinės sėkmės. Jie žmonės, kurie šneka apie gyvenimą manydami, jog supranta viską. Jie žmonės, kurie tarp keturių sienų be langų jaučiasi kaip medis dykumoje. Jie taip pat žmonės. Kurie renkasi kuo būti ir kuo nebūti.
Aš renkuosi būti savimi. Juoktis, kai noriu. Apkabinti, kai man to reikia. Patylėti, kai norisi rėkti. Dainuoti, kai norisi verkti. Aš būsiu ta, kuri pasauliui bus reikalinga. Nes aš to noriu. Noriu aplinkos, kuri man būtų jauki ir šilta. Noriu gyvenimo, kur kortas mesčiau aš. Gyvenimo, kai ruletė mano rankose suka skaičius, kurie tuo metu man reikalingi. Skaičius žmonių, kuriems rūpiu. Žmonių, kuriems naktį galiu skambinti. Ir aš būsiu ta, kuria noriu būti. O noriu būti savimi. Tokia ir esu. Tyliai myliu, garsiai juokiuosi, nebijodama būti sudraskytai žaidžiu gyvenimu. Nes aš nežinau, ką laimės ratas man išsuks vėl. Ir aš laiminga. Aš patenkinta. Aš kvėpuoju. Aš gyvenu. Aš žaidžiu. Mano akys blizga. Mano širdis plaka vis dažniau ir dažniau. Nes aš jau nebebijau. Nebijau būti įskaudinta. Nebijau skaudinti. Nebijau bandyti. Nebijau taisyklių, kurias kuria tie, kurie bijo klaidų. Aš nebijau suklysti.
Šiandien ryte atsikėlusi nusišypsojau. Nes žiūrėjau į dangų traukdama cigaretę ir mąstydama apie tai, jog neprisimenu. Neprisimenu to, kas buvo. Ir man gera. Nes norėjau pamiršti. Ir man pavyko.
Mąstau. Mąstau daug. Nuolat galvoju. Daug galvoju. Kad dar ne pabaiga. Dar ne pabaiga mano žingsnių, takelis dar nenumintas. Ir žinau, kad gyvenime turiu dar ką nuveikti. Ir tai padarysiu. Nes taip turi būti. Anksčiau ar vėliau, viskas bus taip, kaip tyliai svajojau. Ir ne kitaip. Žinau savo vieną žingsnį į priekį, bet nežinau antro. Juk sunkiausia atsistoti ilgai gulėjus, taip? Aš atsistojau. Ir einu. Minu šviežias pėdas jau kitokia. Tyliai tyliai visuomet išliksi mano širdyje. Tu, tu ir tu.
Nes tikiu, jog
dar susitiksim.
Todėl bučiuoju,
ir tyliai
linkiu
tau saldžių sapnų

Rodyk draugams