BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

bučiuoju, dar susitiksim

Pakeliu akis į viršų ir matau renesanso laikus primenančius braižus, auksu spinduliuojančius. Lubos, kurios matė ir sėkmę ir nesėkmę. Lubos, kurios perpildytos prakaito lašų. Lubos, kurios sugėrusios džiaugsmo ir ne džiaugsmo ašaras. Lubos, kurios matė likimus žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių kovoja. Moteris, kuri meta kortas, dengia veidą rankomis, ant kurių pirštų spinduliuoja deimantai ir tikisi sėkmės. Vyras, kuris, gerdamas paskutinę viskio taurę, suka ruletę tikėdamasis išlošti akimirką laimės. Bandai išgirsti nuotrupas tolimesnių pokalbių, tačiau girdi tik automatų dužesius ir žmonių riksmus. Riksmus, kurie byloja apie jų dabartį. Jie čia. Jie negalvoja. Jie gaudo akimirką, kuri gali nulemti jų gyvenimą. Jie žmonės, kuriems laimė yra pinigai. Kurie jaučia pasitenkinimą sukdami tarp pirštų žetonus. Jie žmonės, kurie meilę, šilumą, artumą keičia į godumą ir besaikį troškimą naujos mašinos, žemės sklypo ar dar vienos eilinės sėkmės. Jie žmonės, kurie šneka apie gyvenimą manydami, jog supranta viską. Jie žmonės, kurie tarp keturių sienų be langų jaučiasi kaip medis dykumoje. Jie taip pat žmonės. Kurie renkasi kuo būti ir kuo nebūti.
Aš renkuosi būti savimi. Juoktis, kai noriu. Apkabinti, kai man to reikia. Patylėti, kai norisi rėkti. Dainuoti, kai norisi verkti. Aš būsiu ta, kuri pasauliui bus reikalinga. Nes aš to noriu. Noriu aplinkos, kuri man būtų jauki ir šilta. Noriu gyvenimo, kur kortas mesčiau aš. Gyvenimo, kai ruletė mano rankose suka skaičius, kurie tuo metu man reikalingi. Skaičius žmonių, kuriems rūpiu. Žmonių, kuriems naktį galiu skambinti. Ir aš būsiu ta, kuria noriu būti. O noriu būti savimi. Tokia ir esu. Tyliai myliu, garsiai juokiuosi, nebijodama būti sudraskytai žaidžiu gyvenimu. Nes aš nežinau, ką laimės ratas man išsuks vėl. Ir aš laiminga. Aš patenkinta. Aš kvėpuoju. Aš gyvenu. Aš žaidžiu. Mano akys blizga. Mano širdis plaka vis dažniau ir dažniau. Nes aš jau nebebijau. Nebijau būti įskaudinta. Nebijau skaudinti. Nebijau bandyti. Nebijau taisyklių, kurias kuria tie, kurie bijo klaidų. Aš nebijau suklysti.
Šiandien ryte atsikėlusi nusišypsojau. Nes žiūrėjau į dangų traukdama cigaretę ir mąstydama apie tai, jog neprisimenu. Neprisimenu to, kas buvo. Ir man gera. Nes norėjau pamiršti. Ir man pavyko.
Mąstau. Mąstau daug. Nuolat galvoju. Daug galvoju. Kad dar ne pabaiga. Dar ne pabaiga mano žingsnių, takelis dar nenumintas. Ir žinau, kad gyvenime turiu dar ką nuveikti. Ir tai padarysiu. Nes taip turi būti. Anksčiau ar vėliau, viskas bus taip, kaip tyliai svajojau. Ir ne kitaip. Žinau savo vieną žingsnį į priekį, bet nežinau antro. Juk sunkiausia atsistoti ilgai gulėjus, taip? Aš atsistojau. Ir einu. Minu šviežias pėdas jau kitokia. Tyliai tyliai visuomet išliksi mano širdyje. Tu, tu ir tu.
Nes tikiu, jog
dar susitiksim.
Todėl bučiuoju,
ir tyliai
linkiu
tau saldžių sapnų

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą